59-erių kaunietis Algirdas Jakimavičius atviras – jei galėtų laiką atsukti atgal, į savo sveikatą žiūrėtų kitaip. Prieš kelerius metus prostatos vėžiu susirgęs, jos operaciją patyręs vyras šiandien pasakoja, kaip ir daugelis, į pirmuosius organizmo siunčiamus signalus nekreipęs dėmesio ir manęs, kad ši liga jį aplenks.
Kai manai, kad esi nenugalimas
„Būdamas 40-ies, ruošiausi planinei veido operacijai, – pasakojimą pradeda A. Jakimavičius. – Prieš ją, padarę tyrimus, gydytojai pasakė, kad operuoti negalima, nes kraujospūdis per aukštas. Šiandien manau, kad tai buvo pirmasis prostatos vėžio simptomas, tačiau į jį nekreipiau dėmesio, nes laikiau save labai sveiku. Kraujospūdį tada su gydytojais sureguliavome vaistais, veido operacija man buvo atlikta ir toliau ramiai gyvenau. Tačiau po devynerių metų dėl tebevarginančio aukšto kraujospūdžio kreipiausi į šeimos gydytoją. Ji mane nusiuntė išsitirti dėl prostatos vėžio pagal prevencinę programą.“
Prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimo, atliekamo iš kraujo, rezultatai nebuvo patys geriausi – PSA didesnis nei 4 ng/ml. Tačiau tada nuspręsta jokio gydymo netaikyti – tiesiog reguliariai, kas porą mėnesių, tikrintis ir stebėti, kaip šie rodmenys kinta. „Kadangi PSA vis kilo, šeimos gydytoja išrašė siuntimą pas urologą. Apsilankymas pas specialistą nebuvo džiuginantis, nes jis iš karto pasiūlė radikaliausią prostatos vėžio gydymo būdą – operaciją, – prisiminimais dalijasi A. Jakimavičius. – Nusprendžiau paieškoti kitos nuomonės. Kreipiausi į dar vieną gydytoją urologą. Buvo atlikta biopsija. Ji vėžio neparodė, todėl nuspręsta dar laukti. Tačiau PSA vis kilo. Kai pasiekė beveik 20 ng/ml, biopsija buvo padaryta dar kartą. Tada ir diagnozuotas trečios stadijos prostatos vėžys.“
Laukti, anot pašnekovo, jau nebuvo kada, taigi praeitų metų balandį atlikta prostatos šalinimo operacija.
Lietuva rūpinasi savo žmonėmis
Vyras džiaugiasi, kad šiame ilgame kelyje jam teko susidurti tik su pačiais geriausiais ir profesionaliausiais medicinos srities atstovais: pradedant šeimos gydytoja ir baigiant chirurgais, slaugytojomis, reabilitacijos centro darbuotojais. O visa mūsų šalies gydymo sistema, jo manymu, tikrai yra palanki Lietuvos gyventojams. „Labai pasitarnavo visos lengvatos, taikomos žmonėms, sergantiems vėžiu. Taip pat džiugu, kad nereikia pirkti medicinos pagalbos priemonių – jos yra kompensuojamos ligonių kasų. Kai negali dirbti, visos kompensacijos ir valstybės parama labai praverčia. Apskritai man atrodo, kad Lietuvos medicinos sistema daug geresnė nei kur nors kitur. Pavyzdžiui, pirmoji mano žmona trisdešimt vienus metus gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, turėjo geriausią sveikatos draudimą, bet mirė nuo žarnyno vėžio. Aptiktas jis buvo per vėlai, nes ten nėra jokių prevencinių programų, niekas nekviečia prevenciškai pasitikrinti sveikatos, bandyti užbėgti ligai už akių ar pan. Manau, kad jei būtų gyvenusi Lietuvoje, viskas būtų pasisukę kitaip“, – pasakoja A. Jakimavičius ir priduria reguliariai dalyvaujantis ir storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje.
Nepalūžti padėjo psichologinė pagalba
Prostatos vėžys, pašnekovo teigimu, yra giminės rykštė: šia liga serga ne tik jis, bet ir pusbrolis, o dėdė nuo jos mirė. „Man džiaugtis dar anksti. Sakoma, kad gydymas sėkmingas, kai liga neatsinaujina bent ketverius metus. Na, o patys rizikingiausi yra pirmi dveji metai“, – sako A. Jakimavičius.
Tačiau vyras tiki mokslo pažanga ir pasitiki medikais. Be to, nuolatos girdi begalę sėkmės istorijų, kai ligą pavyksta įveikti ir visavertiškai gyventi ne vieną dešimtmetį. O nepalūžti sužinojus diagnozę ir vėliau sveikstant po sudėtingos operacijos padėjo tokiems ligoniams taikoma nemokama psichologinė pagalba ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA).
„Atsimenu, po operacijos buvo rekomenduota kuo daugiau vaikščioti. Taigi žingsniuoju koridoriumi pirmyn ir atgal, nuobodu, todėl stabtelėjęs imu skaityti visus ant lentos kabančius skelbimus. Ir ten randu vieną tokį kuklų, paprastą – jame pristatoma organizacija POLA. Iš karto į ją įsiregistravau. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų, labai juo džiaugiuosi. Kai žmonės dėl visko piktinasi, POLA tyliai daro puikų, gerą darbą. Tai nepaprastai svarbi ir reikšminga organizacija, kurios nariai rūpinasi sergančiais žmonėmis.“
Paklaustas, kodėl nusprendė duoti interviu apie kelią, kuriuo tenka eiti stengiantis įveikti prostatos vėžį, Algirdas nė nesusimąsto: „Juk tai akivaizdu. Aš kalbu todėl, kad tikiuosi pagelbėti kitiems. Mano patirtis, klaidos ir žinios gali kam nors praversti. Žinoma, nesitikiu, kad visi vyrai po šio interviu puls dalyvauti prevencinėje programoje, keliaus pas šeimos gydytojus, bet tai nereiškia, jog nereikia bandyti. Kiekvienas vyras turėtų suprasti, kad nėra gudresnis už kitus. Negalima būti abejingiems prevencinėms programoms – jei gydytojas pasiūlo, reikia jose dalyvauti.“
Gyvenimas duotas tik vienas
Pasak Algirdo, iki diagnozės jis gyveno taip, kaip dauguma. Be to, itin stengdavosi dėl šeimos narių, draugų, pažįstamų. „Po operacijos daug kas pasikeitė. Paprastai tariant, tapau savanaudis. Supratau, kad gyvenimas duotas tik vienas ir nežinia, kiek dar liko laiko. Taigi išmokau pasakyti „ne“, – šypsosi pašnekovas.
Paklaustas apie gyvenimo būdo pokyčius, A. Jakimavičius pasakoja dabar daugiau vaikštantis. „Kai žmona paprašo nuvažiuoti ir nupirkti maisto savaitei, aš nueinu ir parnešu tiek, kiek galiu. Kai ko nors pritrūks, vėl nueisiu. Vaikščioti naudinga. Vėžys juk ir atsiranda, kai nesirūpini savimi. Jei skirtum sau daugiau dėmesio, ši liga galbūt aplenktų“, – svarsto Algirdas.
Mityba, pasak pašnekovo, taip pat pakito: „Po operacijos gulėdamas reabilitacijos klinikoje supratau, kad valgyti galima gerokai mažiau ir jaustis geriau. Dabar visada pagalvoju, ar verta dėti dar vieną kąsnį į burną, ar jau gana.“
Vyras pasakoja, kad, susidūręs su onkologine liga, pradėjo kitaip žvelgti į gyvenimą. „Anksčiau niekada negalvodavau, kad reikia būtinai pasinaudoti pasitaikiusia proga, nes kitos gali nebūti. Dabar gyvenimą semiu saujomis: yra proga nuvažiuoti į Kaukazą – važiuoju, kviečia susitikti draugai – vykstu, atsirado galimybė susipažinti su naujais žmonėmis – ja pasinaudoju, mokytis vokiečių kalbos – būtinai, – apie įvykusius pokyčius pasakoja A. Jakimavičius. – Psichologinės pagalbos seansuose įsisąmoninau, kad visi mes esame mirtingi, susitaikiau su realybe, perdėliojau prioritetus. Gyvenu su liga, tikiuosi geriausio ir taškas.“
Užčiuopti ligą galima labai anksti
Remiantis Nacionalinio vėžio instituto skelbiama informacija, prostatos vėžys Lietuvoje yra dažniausia vyrų onkologinė liga – sudaro apie 30 proc. visų vėžinių susirgimų. Sergamumo ja rodikliai mūsų šalyje yra vieni didžiausių pasaulyje. Kaip rodo Higienos instituto duomenys, pernai prostatos vėžiu sirgo daugiau nei 22 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šie skaičiai būtų mažesni, jei vyrai aktyviau dalyvautų prostatos vėžio prevencinėje programoje.
Ligonių kasų rodikliai patvirtina, kad dėl prostatos vėžio vyrai Lietuvoje tiriasi vangiai, tačiau aktyvumas kasmet palengva auga ir artėja prie ikipandeminio lygio. Pavyzdžiui, pernai iš 395 tūkst. tikslinės amžiaus grupės vyrų prostatos vėžio prevencinėje programoje dalyvavo kas penktas.
Ligonių kasos primena, kad prostatos vėžio prevencinė programa yra skirta vyrams nuo 50 iki 69 m. (imtinai) bei tiems pacientams nuo 45 m., kurių šeimose šia liga sirgo tėvas ar brolis. Tačiau žmogus, nepapuolantis į šias kategorijas, bet pajutęs nerimą keliančių simptomų ir sveikatos sutrikimų, turėtų kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jis, įvertinęs paciento būklę, paskirs reikiamus tyrimus ir prireikus nusiųs pas gydytoją specialistą.
Lietuvos vyrai taip pat kviečiami nemokamai dalyvauti storosios žarnos vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencinėse programose.
Kauno teritorinės ligonių kasos informacija
